Prof. Kęstutis Vitkus


IN MEMORIAM
prof. Kęstutis Vitkus
1952-2021

Kiekvieną dieną jis išgyvendavo pilna širdimi padėdamas žmonėms.

Profesorius Kęstutis Vitkus buvo vienas garsiausių Lietuvos mikrochirurgų, per savo karjerą atlikęs tūkstančius operacijų, ir yra laikomas plastinės chirurgijos pradininku šalyje.

Prof. K. Vitkus gimė 1952 m. Skuode. Jo tėvas taip pat buvo garsus gydytojas, mikrochirurgas docentas Mečislovas Vitkus. Mama radiologijos profesorė Vitalija Vitkienė. 1976 m. K. Vitkus baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o profesoriaus laipsnį įgijo 1990 metais ir tapo jauniausiu profesoriumi tuometinėje Lietuvoje. Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje prof. K. Vitkus dirbo nuo 1982 m., o ligoninę uždarius 2013 m., dirbo Vilniaus Universiteto Santaros klinikose ir buvo šių klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro vadovas.

Taip pat, prof. K. Vitkus 1988–1989 m. dirbo sporto medicinos gydytoju Portlande, „Trail Blazers“ komandoje; 1992–1993 m. periodu – JAV Pietų Ilijonaus universiteto Springfildo plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje.

1980 m. K. Vitkus su tėvu Mečislovu Vitkumi atliko pirmąją Lietuvoje ir tuometėje Sovietų Sąjungoje mikrochirurgijos operaciją – sėkmingai replantavo nupjautus rankos pirštus. K. Vitkus pirmasis persodino kaulo, antkaulio fascijos, nervų ir sąnario lopus su kraujagyslėmis. 1987 m. atliko sudėtingą nutrūkusios Achilo sausgyslės operaciją legendiniam Lietuvos krepšininkui Arvydui Saboniui. Prof. K. Vitkus dirbo ir Nepriklausomai Lietuvai svarbiausiąją naktį – 1991 m. Sausio 13-ąją. Vilniaus tuometinėje Raudonojo kryžiaus ligoninėje K. Vitkus neskaičiuodamas nuovargio valandų atidavė savo duoklę laisvai Lietuvai, gelbėdamas žmonių gyvybes.

2004 m. tapo svarbūs šalies plastinės chirurgijos istorijai – Lietuvoje atidaryta pirmoji plastinės chirurgijos klinika „VitkusClinic“, kurioje iki paskutinių savo gyvenimo dienų, klinikos įkūrėjas prof. K. Vitkus dirbo chirurgu, konsultavo, atliko operacijas.

Šeima buvo visas pasaulis

Prof. Kęstutis Vitkus buvo ne tik bene garsiausias šalies chirurgas, bet ir šeimai atsidavęs mylintis vyras, tėtis ir senelis; lojalus draugas, nuoširdus kolega – žmogus, kuris mokėjo džiaugtis kiekviena diena ir savo džiaugsmu neskaičiuodamas dalinosi su aplinkiniais. Santuokoje prof. K. Vitkus ir viena žymiausių savo kartos drabužių dizainerių Daiva Vitkienė-Reimerytė (1952–2018) kartu pragyveno 40 metų. „Šeima – viso gyvenimo pamatas, o moteris vyrui – kaip prieplauka, kaip ramus uostas. Mano žmona tokia ir yra. Todėl ir esame drauge.“ – žurnalistams yra sakęs prof. K. Vitkus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, D. Vitkienė-Reimerytė kūrė didžiausią tuometinį aukštosios mados festivalį „In Vogue Vilnius“, kurie rengti iki 1999 m. Šie festivaliai ne tik supažindino lietuvius su pasaulinėmis mados tendencijomis, Prancūzijos ir kitų šalių mados namų darbais, bet ir padėjo skleistis jauniems lietuviškiems drabužių kūrėjams. Daugelį metų Lietuvos bajoriškų Reimerių ir Kenstartų šeimų palikuonė D. Vitkienė-Reimerytė dirbo Lietuvos televizijoje, kūrė drabužių dizainą ir dekoracijas įvairiems filmams, serialams.

Prof. K. Vitkus ir D. Vitkienė-Reimerytė buvo žinomi ne tik dėl savo profesinių pasiekimų, bet ir dėl itin aktyvios visuomeninės, labdaringos veiklos, ypač – paramos daugiavaikėms šeimoms. Vitkų šeima ne tik aukojo lėšas, bet ir patys vykdavo bendrauti akis į akį su socialiai remtinomis šeimomis, asmeniškai sveikindavo vaikus per svarbiausias metų šventes.

Privačioje klinikoje – trys Vitkų šeimos kartos

2004 m. Svajonių gatvėje, sostinės Valakampių rajone, miškų apsuptyje buvo atidaryta pirmoji tokia šalyje plastinės chirurgijos klinika „VitkusClinic“. Nuo pat įkūrimo pradžios jai vadovauja prof. K. Vitkaus dukra Vita Vitkutė-Degutienė. Profesorius privačioje klinikoje teikė konsultacijas, atliko operacijas; o K. Vitkaus žmona D. Vitkienė-Reimerytė sukūrė klinikos interjero dizainą.

2019 m. įvyko „VitkusClinic“ plėtra – buvo pristatytos ir estetinės dermatologijos paslaugos. Taip pat, čia pradėjo dirbti ir senelio pėdomis pasekusi, prof. K. Vitkaus anūkė, gydytoja Austėja Elžbieta Degutytė.

Po netikėtos ir tragiškos prof. K. Vitkaus netekties, klinikos vadovė V. Vitkutė-Degutienė pabrėžė neabejojusi, kad klinika ir toliau tęs savo veiklą: “Tėtis sakydavo: “Šypsena. Tik ji. Nesišypsai – nukerti visus ryšius. Todėl klinikai rinkausi geros sielos darbuotojus.” Klinikoje nuo pirmųjų įkūrimo dienų dirba Tėčio komanda, Jo mokiniai, kuriais Jis pasitikėjo. Klinika yra Tėčio palikimas ir mes gerbsime Jo atminimą toliau padėdami žmonėms. Taip kaip ir Tėtis visada buvo pasiryžęs padėti kitiems.“

Prof. Kęstutį Vitkų prisimena draugai ir bendražygiai:

A. Sabonis: „Jeigu ne Kęstutis, nežinia, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“

Vieną ankstyvą 1987 m. pavasario rytą doc. Mečislovo Vitkaus – prof. Kęstučio Vitkaus tėčio – kabinete suskambo telefonas iš… Kremliaus. A. Saboniui Maskvoje, SSRS rinktinės treniruočių stovykloje, nutrūko dešinė Achilo sausgyslė. Operuoti buvo patikėta prof. Kęstučiui Vitkui. Operacija, kurios rezultatai rūpėjo visai Lietuvai, truko tris valandas.

„Viskas pavyko puikiai. Tačiau likimas mėgsta pasišaipyti. Po trijų mėnesių pagriuvau ant laiptų. Nesuvokiama – ta pati Achilo sausgyslė plyšo antrą kartą! Sakau, skambinkit (Kęstučiui) Vitkui, lai galanda peilius.“ – prisiminė A. Sabonis.

Prof. K. Vitkus iš̌ Vilniaus į Palangą Arvydo pasiimti atskrido kukurūzniku – nedideliu lėktuvu. Antroji operacija buvo sudėtingesnė už pirmąją̨. „Prisimenu, jis toks užsispyręs sako: „Viskas, aš dabar taip susiūsiu, kad tu net norėdamas to Achilo nenusiplėši!“ Ir jis buvo visiškai teisus, – prisiminęs profesoriaus žodžius šyptelėjo A. Sabonis: „Daugiau niekas neplyšo, NBA gydytojai tik stebėjosi, kaip viskas tobulai susiūta, o aš profesionaliai sportavau dar 40-ties. Pasaulyje po tokios traumos sportuoti grįžo tik gal penki ar šeši sportininkai“, – tikina krepšinio legenda.

Prof. K. Vitkus kartu su legendiniu krepšininku vyko ir į JAV, kur A. Sabonį reabilitacijai ir žaidimui pasikvietė Portlando krepšinio klubas. Operacinėje užsimezgusi draugystė tęsėsi kelis dešimtmečius iki pat lemtingosios Profesoriaus išėjimo dienos.

„Draugystė mūsų buvo kaip reikiant. Ir vakarai kartu, ir kelionės, ir žvejyba… Kęstutis buvo žmogus, šalia kurio norėjai būti.“ – dalinosi Arvydas Sabonis. „Jo energija buvo neapsakoma, jo optimizmas, humoro jausmas, erudicija. Kiekvienas bent kartą kalbėjęs su juo, supras, apie ką aš kalbu. Kęstutis buvo išskirtinis žmogus.“

Prezidentas V. Adamkus apie lemtingas ledukų maišelio paieškas

Galima sakyti, krepšinis žymi ir prof. Kęstučio Vitkaus ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus draugystės pradžią.

„Kaip JAV Aplinkos apsaugos delegacijos narys lankiausi tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir man pavyko atvykti kelioms dienoms į Lietuvą. Pataikiau į krepšinio varžybas. Pažinojau V. Garastą, jis mane supažindino su A. Saboniu, o šis man papasakojo apie nuostabų chirurgą Kęstutį Vitkų. Tuomet ir susipažinome.“ – pasakojo Jo Ekscelencija. Tiesa, artimesnei draugystei užsimegzti tuo metu sutrukdė atstumas. Tačiau kai Valdas Adamkus su žmona Alma jau po Nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. vėl atvyko į Lietuvą, likimas dar sykį suvedė Prezidento ir chirurgo kelius.

„Netikėtai gatvėje Alma patyrė nelaimingą atsitikimą – paslydo ir pasitempė Achilo sausgyslę. Tuo metu aš Lietuvoje gerai pažinojau tik vieną gydytoją – Kęstutį Vitkų. Skambinu jam, Kęstutis kaip mat atvyksta, apžiūri ir sako – reikia ledukų šaldyti kojai. Ir išbėgo į senamiesčio gatves jis tų ledukų ieškoti. Praeina pusvalandis, grįžta Kęstutis visas nusiminęs – niekur nėra ledukų maišelio! O man taip keista – juk Amerikoje tuo metu, ant kiekvieno kampo, kiekvienoje kavinėje buvo tų ledukų. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, Kęstutis Alma pasirūpino puikiai.“ – prisiminė V. Adamkus.

Adamkų ir Vitkų šeimų draugystė tęsėsi kelis dešimtmečius. Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma dalyvavo ir oficialiame „VitkusClinic“ klinikos atidaryme 2004 m.

„Klinika įsikūrusi netoli mūsų tuometinių namų Turniškėse, tai kartais Kęstutis tiesiog sėsdavo ant dviračio ir iš klinikos atmindavo pas mus – taip ir sėdėdavome valandų valandas diskutuodami apie Lietuvos ateitį. Tai buvo labai nuoširdi draugystė. Kęstutis buvo tikras intelektualas, jo apsiskaitymas bet kurioje srityje – ne tik medicinoje – buvo įstabus, jam labai rūpėjo gamta, gyvūnų gerovė. Sunku keliais žodžiais nusakyti tokį žmogų… Kęstutis Vitkus buvo kilnaus ir didžio žmogaus pavyzdys.“ – jautriai žodžius apie prof. K. Vitkų rinko Prezidentas Valdas Adamkus.

I. Degutienė: „Taip labai jį visi mylėjo – ir žmonės, ir gyvūnai“

„Pirma Kęstutį pažinau kaip kolegą (Irena Degutienė kartu su profesoriumi dirbo toje pačioje Vilniaus Universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje anesteziologe-reanimatologe, red. past.). Mūsų vaikai – Gediminas ir Vita – abu įstojo mokytis mediciną. Ten jie ir susipažino. Ir štai vieną dieną ateina jie į ligoninę ir man pirmai praneša – mama, tuoksimės. Pasirodo Kęstutis, jis klausia – ką vaikai čia veikia? Jie nedrąsiai pasisako, o Kęstutis kaip apsidžiaugia – taigi čia šampaną šauti reikia, o ne sėdėti akis nuleidus! O jie pasirodo bijojo pasisakyti mums apie vestuves,“ – su šypsena prisiminė garsi politikė ir gydytoja Irena Degutienė.

„Kadangi tuo metu mano vyras rašė disertaciją, o Daivutė (a. a. Daiva Vitkienė-Reimerytė, prof. K. Vitkaus žmona, red. past.) ruošė kolekciją, tai mes su Kęstučiu ir vestuves dar suorganizavome.“ – pasakojo Irena Degutienė. Vitkų ir Degučių šeimų susigiminiavimas seneliams padovanojo dvi anūkes – Austėją Elžbietą ir Saulę Mariją.

„Kęstutis anūkes kviesdavo ne Austėja, ne Saule Marija, o Kukuliuk, Burbuliuk… Jis buvo labai švelnus, labai mylintis. Visus mylėjo – ir žmones, ir gyvuliukus. Atvažiuojame pas Vitkus į sodybą Molėtuose – ten ir lamos, ir avytės, ir vištos – ir visi vaikai bėga prašyti dėdės Kęstučio, kad eitų pas avytes – nes avytės vos pamačiusios Profesorių išsyk per pievas skubėdavo pas jį! Visos Profesoriaus lamos turėjo vardus, visos vištukės, ponis taip pat. O meilė tarp jo ir jo vilkšunio Cezario, kurį pats ne kartą operavo, išvis begalinė buvo…“ – pasakojo p. Irena.

„Niekada jis aplinkinių neskirstė tas žemiau, tas aukščiau – visi jam buvo Dievo kūriniai, visiems jis padėdavo. Visi molėtiškiai galėtų paliudyti, kiek kartų skambindavo Profesoriui, jei kas susirgdavo, ir kaip jis bėgdavo padėti.“ – šviesiais prisiminimais dalijosi Irena Degutienė, pridurdama: „Dievo dovana yra mokėti džiaugtis gyvenimu. Ir tą dovaną jis tikrai
turėjo.“

Chirurgas R. Vaičiūnas: „K. Vitkus buvo Profesorius iš didžiosios raidės“

Tikra Dievo dovana buvo ir prof. Kęstučio Vitkaus talentas operacinėje.

„Su juo prasidėjo nauja epocha mūsų šalies medicinos istorijoje.“ – sako nuo 1983 m. kartu su prof. Kęstučiu Vitkumi dirbęs dabar taip pat garsus plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas. „Nesvarbu, kiek metų praėjo, aš iki pat šių dienų į jį kreipiausi Šefe arba Profe. Ir visi ligoninės koridoriuose jį vadindavo Profu – jis buvo autoritetas, įkvėpėjas, Profesorius iš didžiosios raidės. Ir tas autoritetas buvo ne toks, kuris pastatytas ant baimės, o įkvėptas susižavėjimo, ryžto, azarto, tu norėdavai taip pat gerai pavaryti kaip ir jis.“ – pasakojo chirurgas R. Vaičiūnas ir kartu pasidalino kuriozine istorija apie savo Mokytoją.

„Grįžta Profas iš Amerikos ir parsiveža tų SuperGlue klijų, kurių mes čia nei matę, nei girdėję. Sako, žinai, šitie klijai bet ką gali suklijuoti, tiesiog mirtinai klijuoja. Netiki? Duok pirštą, parodysiu. Aš, aišku, tiesiu ranką, jis man ant piršto užlašina tų klijų ir sako – tu suspausk, suspausk, palaikyk dar gerai.“ – pasakoja R. Vaičiūnas ir tęsia: „Tai jūs galite įsivaizduoti kaip mano pirštai sulipo, skauda, negaliu atplėšti… Tai Profas su mikroskopu ir skalpeliu pjauna man tarp tų pirštų, kad atsilipintų… Gerai, kad geras chirurgas buvo.“ – nuotaikingą istoriją papasakojo chirurgas Renaldas Vaičiūnas.

Dailininkas A. Žilys apie ekskursijas dviračiu vos prašvitus

Garsus menininkas, tapytojas Arūnas Žilys prof. Kęstutį Vitkų pažinojo nuo vaikystės. Kartu užaugę tuometinėje Balio Sruogos gatvėje Antakalnio rajone, vaikiška draugystė išaugo į kelis dešimtmečiams abi šeimas sujungusį ryšį – Kęstutis ir Daiva Vitkai buvo A. Žilio ir jo žmonos Virginijos vestuvių liudininkai.

„Keliaudavome poromis kartu. O kaip gera su Kęstučiu keliauti! Va, pavyzdžiui, atvykstam į Prancūziją. Atvykom į kažkokį miestelį. Kęstutis, vos prašvito, keliasi ir vienas, išsitraukęs iš automobilio dviratį, kurį visur pasiimdavo, išmina tyrinėti apylinkių. Ir kai jau mes atsikeliame, kokią 10 valandą ryte, jis jau viską apvažiavęs būna, viską žino, tampa mūsų gidu ir mums viską pasakoja.“ – prisiminimais apie vaikystės laikų draugą dalijosi žymus tapytojas.

„Kęstutis buvo menininkas širdyje – jis vertino grožį, estetiką, „VitkusClinic“ kabo ne vienas mano darbas – ir aš tuo labai didžiuojuosi. Kartais jo taip diletantiškai klausdavau apie jo darbą – na, kaip tu ten prisiuvi tą prie to, kaip tu ten kažką matai? O jei tau reikėtų prisiūti šitą prie šito, ar sugebėtum? Ir žinote, jis niekada nesakydavo, kad girdi, neklausinėk niekų – ne, jis suprato mano smalsumą, nes jis ir pats visada norėjo suprasti, kaip veikia pasaulis. Netekti Kęstučio yra skausmingas praradimas, bet pažinti tokį žmogų yra didžiulė dovana, kurią aš visada branginsiu.“ – apie savo draugą prof. K. Vitkų kalbėjo dailininkas Arūnas Žilys.

Kunigas R. Doveika: „Jo džiaugsmas gyvenimui užkrėsdavo kiekvieną“

Kunigas Ričardas Doveika buvo vienas artimiausių Vitkų šeimos bičiulių. „Su Daiva ir Kęstučiu Vitkais susipažinome man dar tarnaujant Arkikatedroje – Profesorius su žmona buvo aktyvūs mūsų bendruomenės nariai, itin aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. „Dešimtys socialiai remtinų šeimų vaikų visoje parapijoje per Kalėdas dovanas gaudavo tik todėl, kad jas sunešdavo Kęstutis ir Daiva Vitkai.“ – liudija artimas šeimos bičiulis kunigas Doveika.

„Profesorius buvo žmogus, kuris pilnu veidu atsigręždavo į kiekvieną. Pabendravęs su Profesoriumi, dar kelias valandas jausdavai jo pėdsaką – toks džiaugsmo, laimės poskonis pasilikdavo viduje. Atrodo, jis į savo laimės burbulą įtraukdavo visus – ir kaimynus, ir svečius, ir draugus, ir savo mylimiausius gyvūnus…“.

Paskutinį kartą su profesoriumi šventikas bendravo mėnesį prieš Profesoriaus netektį – tuo metu jis nežinojo, kad tai bus paskutinis jų pokalbis. „Mes esame šiandienos žmonės. Ir, manau, profesorius tai puikiai suprato. Jis turėjo daug planų ateičiai, bet kiekvieną dieną jis išgyvendavo pilna širdimi. To visi iš jo galėtume pasimokyti.“ – pabrėžė R. Doveika.

Prof. Kęstučio Vitkaus apdovanojimai ir pasiekimai:
Per savo gydytojo ir dėstytojo karjerą prof. K Vitkus stažavosi Maskvos ir Sankt Peterburgo klinikose, tobulinosi Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Čekijoje, Suomijoje. Profesorius nuo 1985 m. iki paskutinių savo gyvenimo dienų dirbo Vilniaus universitete: dėstė studentams, vedė gydytojų tobulinimo kursus. Jis taip pat yra dėstęs Čikagos, Majamio, Portlando, Sietlo ir San Francisko klinikose. Per savo karjeros metus prof. K. Vitkus mikrochirurgijos metodus įdiegė ortopedijoje, traumatologijoje, onkologijoje ir plastinėje chirurgijoje. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių.

Profesorius buvo narys daugelyje profesinių, visuomeninių organizacijų: jis buvo Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos įkūrėjas ir narys bei jos pirmasis prezidentas; Tarptautinės chirurgijos draugijos narys; „World Society of Reconstructive Microsurgery“ narys, Lietuvos plaštakos chirurgijos ir reabilitacijos draugijos „Manus Lituanica“, „International College of Surgeons“ narys; Lietuvos MA žurnalų „Acta Medica Lituanica“, „Lietuvos chirurgija“ ir „Medicina“ redakcinės kolegijos narys; Lietuvos Respublikos mokslų akademijos narys ekspertas.

Prof. K. Vitkus buvo apdovanotas Nacionaline premija už Rekonstrukcinės ir plastinės tarnybos sukūrimą, pelnęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žvaigždę, apdovanotas Lietuvos biatlono federacijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos biatlonui“, apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės sporto garbės kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2012 m.), Vilniaus miesto savivaldybės I laipsnio apdovanojimu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2015 m.).